Mangano pramonė palaipsniui pereina prie tvaresnės praktikos, tačiau išlieka didelių iššūkių siekiant sukurti tikrai ekologiškąmangano metalo. Nors kai kurie gamintojai taiko aplinkosaugos, socialinio ir valdymo (ESG){1}}strategijas, o kai kurie vartotojai nori mokėti priemoką už mažai anglies išskiriantį, seleno-neturintį manganą, tačiau plačiai paplitusi aplinkai nekenksminga mangano gamyba dar toli gražu nėra baigta.
Manganas yra labai svarbus metalas, plačiai naudojamas plieno gamyboje ir baterijų technologijose, o didėjant pasaulinei švarios energijos sprendimų paklausai, didėja spaudimas tiekimo grandinei tapti tvaresne. Šiame sektoriuje veikiančios įmonės pripažįsta šį poreikį, įtraukdamos ESG principus į savo verslo modelius. Šis pokytis atspindi augantį supratimą, kad aplinkos priežiūra, socialinė atsakomybė ir skaidrus valdymas yra būtini ne tik dėl etinių priežasčių, bet ir siekiant atitikti griežtesnius reguliavimo reikalavimus bei besikeičiančius investuotojų lūkesčius.
Svarbiausias pastarojo meto pramonės pažangos pokytis yra perėjimas prie seleno-be mangano gamybos. Selenas dažniausiai naudojamas mangano lydiniuose, tačiau dėl savo toksiškumo kelia pavojų aplinkai ir sveikatai. Seleno pašalinimas iš gamybos proceso sumažina šią riziką ir padeda kurti produktus, kurie geriau atitinka mažo-anglies kiekio ir tvarumo tikslus. Įvairių pramonės šakų vartotojai, ypač besidomintys ekologiškomis technologijomis, išreiškė norą mokėti didesnes kainas už šiuos aplinkosaugos standartus atitinkantį manganą, o tai rodo rinkos pokytį link ekologiškų medžiagų vertinimo.
Tačiau, nepaisant šių teigiamų požymių, pramonės ekspertai perspėja, kad išlieka didelių kliūčių. Žaliojo mangano gamyba apima sudėtingus techninius, ekonominius ir tiekimo grandinės iššūkius. Norint pereiti nuo tradicinių procesų prie švaresnių alternatyvų, dažnai reikia didelių investicijų į naujas technologijas ir infrastruktūrą, o tai gali kainuoti-, ypač smulkesniems gamintojams. Be to, pasauliniu mastu pasiekti pastovią mažai anglies išskiriančio mangano kokybę ir kiekį yra ne-banali užduotis, o dabartinė pasiūla vis dar ribota, palyginti su bendra paklausa.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors mangano pramonė padarė vilčių teikiančią pažangą įtraukdama ESG vertes ir aprūpindama rinkos segmentus, norinčius mokėti priemokas už ekologiškus produktus, kelias į „žaliojo“ mangano metalą tebėra ilgas ir sudėtingas. Nuolatinės inovacijos, investicijos ir bendradarbiavimas visoje vertės grandinėje yra būtini norint įveikti esamas kliūtis ir patenkinti augančią tvaraus mangano paklausą, o tai galiausiai padeda pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ateities.
